Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Arūno Dirvono, Veslavos Ruskan ir Arūno Sutkevičiaus (kolegijos pirmininkas ir pranešėjas),

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo Panevėžio miesto savivaldybės ir trečiojo suinteresuoto asmens Panevėžio miesto savivaldybės administracijos bei trečiojo suinteresuoto asmens akcinės bendrovės „Panevėžio specialus autotransportas“ apeliacinius skundus dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2016 m. rugpjūčio 29 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo Panevėžio miesto savivaldybės skundą atsakovui Lietuvos Respublikos konkurencijos tarybai, tretiesiems suinteresuotiems asmenims akcinei bendrovei „Panevėžio specialus autotransportas“, uždarajai akcinei bendrovei „Švaros komanda“, Viešųjų pirkimų tarnybai ir Panevėžio miesto savivaldybės administracijai dėl nutarimo panaikinimo.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė:

I.

1. Pareiškėjas Panevėžio miesto savivaldybė (toliau – ir Savivaldybė, pareiškėjas) 2015 m. rugpjūčio 3 d. elektroninių ryšių priemonėmis išsiuntė teismui skundą (I t., b. l. 1–8), kuriame prašė panaikinti Lietuvos Respublikos konkurencijos tarybos (toliau – ir Taryba) 2015 m. liepos 16 d. nutarimą Nr. 2S-10/2015 (toliau – ir Nutarimas) ir skubiai taikyti reikalavimo užtikrinimo priemonę – laikinai (iki teismo sprendimo byloje įsiteisėjimo dienos) sustabdyti Nutarimo 2 punkto, kuriuo pareiškėjas įpareigotas ne vėliau kaip per 3 mėnesius nuo skundžiamo nutarimo paskelbimo Tarybos interneto svetainėje www.kt.gov.lt panaikinti 1 punkte nurodytą sutartį, galiojimą.
2. Pareiškėjas skunde nurodė, kad 2014 m. gruodžio 11 d. sudarė komunalinių atliekų tvarkymo Panevėžio mieste paslaugų teikimo sutartį Nr. 22-1437 (toliau – ir Sutartis), kuria akcinė bendrovė (toliau – ir AB) „Panevėžio specialus autotransportas“ įsipareigojo teikti komunalinių atliekų tvarkymo paslaugas. Nurodė, kad 100 proc. AB „Panevėžio specialus autotransportas“ akcijų nuosavybės teise priklauso pareiškėjui. Pažymėjo, kad, siekiant užtikrinti viešąjį interesą, kad atliekų surinkimo ir vežimo viešosios paslaugos būtų teikiamos nuolat, geros kokybės ir būtų prieinamos, pareiškėjas teisėtai ir pagrįstai sudarė Sutartį. Manė, kad Nutarimas yra neteisėtas, nes pareiškėjas nepažeidė Lietuvos Respublikos konkurencijos įstatymo 4 straipsnio 2 dalies nuostatų ir nėra pagrindo nutraukti Sutartį.
3. Pareiškėjas skunde nurodė, kad, sudarydamas Sutartį, vadovavosi Lietuvos Respublikos vietos savivaldos įstatymo ir Lietuvos Respublikos viešųjų pirkimų įstatymo nuostatomis, kurie leidžia sudaryti vidaus sandorį su atskiru kontroliuojamu juridiniu asmeniu dėl paslaugų pirkimo. Gavo Viešųjų pirkimų tarnybos leidimą šiam sandoriui. Paaiškino, jog Sutartis buvo sudaryta todėl, kad AB „Panevėžio specialusis autotransportas“ yra pareiškėjo įsteigta ir kontroliuojama nuo 1963 m. atliekų tvarkymo paslaugas teikianti įmonė, nuo 1999 m. daugiabučių namų kvartaluose įgyvendinusi pažangią buitinių atliekų surinkimo konteinerinę sistemą, įrengusi aikšteles bei atliekų surinkimo konteinerius. Sudarant Sutartį su pareiškėjo kontroliuojama įmone, išvengiama laisvosios rinkos rizikų, kurios gali kilti konkurencinėmis sąlygomis sudarius sutartį su privačiu paslaugos teikėju. Pažymėjo, kad Taryba Nutarime nevertino, jog pareiškėjo kontroliuojamos įmonės sukurta infrastruktūra, įrengimai, darbuotojai, sudarius sutartį su privačiu teikėju, taptų nereikalingi, o AB „Panevėžio specialus autotransportas“ likvidavimo kaštai pareiškėjo biudžetui būtų sunkiai pakeliami. Manė, kad Vietos savivaldos įstatyme numatytų savarankiškų funkcijų vykdymo užtikrinimas, pavedant jas atlikti savo kontroliuojamai bendrovei, yra pakankama sąlyga, dėl kurios negalima išvengti skirtingų konkurencijos sąlygų dėl to, kad yra vykdomi Vietos savivaldos įstatymo reikalavimai. Sutartį be konkurencingos procedūros nulėmė tai, kad Savivaldybė, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos atliekų tvarkymo įstatymo nuostatomis, turėjo teisę nustatyti komunalinių atliekų tvarkymo paslaugų kainą. Nustačius kainą, nebuvo pagrindo skelbti konkursą, nes neliko kriterijų, pagal kuriuos būtų galima atrinkti galimus tiekėjus.
4. Taip pat skunde nurodė, kad Taryba, nustatydama terminą, per kurį pareiškėjas privalo nutraukti Sutartį, turėjo vadovautis teisės aktais ir atsižvelgti į objektyvias aplinkybes, lemiančias reikalaujamų veiksmų atlikimą. Nutraukiant Sutartį, būtina atsižvelgti į teikiamų paslaugų nepertraukiamumą. Teigė, kad negali nutraukti Sutarties tol, kol nebus pasirašyta kita sutartis dėl minėtų paslaugų teikimo, 3 mėnesių terminas Sutarčiai nutraukti yra nepagrįstas ir neįgyvendinamas.
5. Atsakovas Lietuvos Respublikos konkurencijos taryba atsiliepime į pareiškėjo skundą (II t., b. l. 1–6) nurodė, kad su skundu nesutinka ir prašo jį atmesti kaip nepagrįstą.
6. Teigė, kad skirtingų konkurencijos sąlygų, kurios atsirado dėl Sutarties sudarymo, nelėmė Lietuvos Respublikos įstatymų privalomų reikalavimų vykdymas. Nei viename iš pareiškėjo skunde nurodytų įstatymų nebuvo įtvirtintas reikalavimas, įpareigojantis pareiškėją pavesti komunalinių atliekų tvarkymo paslaugas teikti pareiškėjo kontroliuojamai bendrovei. Nurodė, kad Vietos savivaldos įstatyme įtvirtina abstrakti, bendro pobūdžio savivaldybės galimybė pasirinkti keletą skirtingų būdų, kaip bus užtikrintas viešųjų paslaugų teikimas, tuo tarpu Konkurencijos įstatyme nustatytos šios galimybės įgyvendinimo sąlygos. Teigė, kad Vietos savivaldos įstatyme nustatyta savivaldybių diskrecija pavesti teikti viešąsias paslaugas savo įsteigtai bendrovei yra ribojama reikalavimu atsižvelgti į Konkurencijos įstatymo nuostatas ir užtikrinti, kad toks pavedimas nepažeistų sąžiningos konkurencijos imperatyvo. Pavedimas vykdyti komunalinių atliekų naudojimo ir šalinimo veiklą savivaldybės ar kelių savivaldybių įsteigtai įmonei ar organizacijai yra galimas tik išimtiniu atveju, t. y. kai kitu būdu neįmanoma užtikrinti atliekų naudojimo ir šalinimo viešųjų paslaugų teikimo nepertraukiamumo, geros kokybės ir prieinamumo.
7. Taryba atsiliepime nurodė, kad tai, jog Sutarčiai sudaryti buvo gautas Viešųjų pirkimų tarnybos leidimas, nereiškia, kad minėta Sutartis neprieštarauja Konkurencijos įstatymo reikalavimams. Viešųjų pirkimų tarnyba, suteikdama leidimą vidaus sandoriui sudaryti, nevertina sandorio atitikties konkurencijos taisyklėms. Manė, kad pareiškėjas nenurodė jokių pagrįstų išskirtinių ir objektyvių aplinkybių, kurios galėtų pateisinti skirtingų konkurencijos sąlygų sudarymą. Pareiškėjo argumentai dėl įvairių laisvosios rinkos rizikų ir AB „Panevėžio specialusis autotransportas“ sukurtos infrastruktūros nuvertėjimo bei galimo šios įmonės likvidavimo yra subjektyvūs ir neturi įtakos Sutarties vertinimui pagal Konkurencijos įstatymo 4 straipsnio reikalavimus.
8. Trečiasis suinteresuotas asmuo AB „Panevėžio specialus autotransportas“ atsiliepime į pareiškėjo skundą (III t., b. l. 4–9) nurodė, kad su juo sutinka ir prašo skundą tenkinti.
9. Paaiškino, kad AB „Panevėžio specialus autotransportas“ vienasmenis akcininkas yra pareiškėjas. AB „Panevėžio specialus autotransportas“ pradėjo veiklą 1964 m., šiuo metu įmonėje dirba 220 darbuotojų, didžioji dalis įmonės pajamų gaunama iš veiklos, skirtos tenkinti pareiškėjo poreikiams ar atlikti funkcijas. Nagrinėjamu atveju būtina atsižvelgti ir užtikrinti viešąjį interesą, jog atliekų surinkimo ir vežimo paslaugos būtų vykdomos nuolat, tinkamai ir geros kokybės. AB „Panevėžio specialus autotransportas“ daug metų užsiima atliekų surinkimo ir vežimo paslaugomis pareiškėjui priklausančioje teritorijoje, yra geriausiai kvalifikuotas atlikti šias paslaugas. Netinkamai atliekamas atliekų surinkimas ir vežimas gali sukelti neigiamus padarinius ne tik Savivaldybėje gyvenantiems asmenims ar veikiančioms įmonėms, bet taip pat ir Panevėžio miesto įvaizdžiui, kuris svarbus pritraukiant ir išlaikant gyventojus bei investuotojus. Nutraukus Sutartį, dauguma įmonės darbuotojų neteks darbo vietų ir pragyvenimo šaltinio. Viešojo konkurso paskelbimas pažeistų AB „Panevėžio specialus autotransportas“ interesus. Pareiškėjas, sudarydamas Sutartį, užtikrino, kad bendros ekonominės svarbos paslaugos būtų teikiamos laiku, nepertraukiamai, kokybiškai ir už mažą kainą. Nurodė, kad AB „Panevėžio specialus autotransportas“ negali konkuruoti su privačiais asmenimis, nes, turėdamas perkančiosios organizacijos statusą, visas prekes ar paslaugas pagal Savivaldybės organizuojamo viešojo pirkimo sąlygas galimai turės įsigyti iš trečiųjų asmenų ar pasitelkti juos, kad galėtų įvykdyti viešojo konkurso sąlygas.
10. Trečiasis suinteresuotas asmuo Viešųjų pirkimų tarnyba (toliau – ir VPT) atsiliepime į pareiškėjo skundą (I t., b. l. 109–111) nurodė, kad bylos išsprendimas neturės įtakos jo teisėms ar pareigoms ir prašė skundą nagrinėti teismo nuožiūra. Paaiškino, kad VPT nėra įgaliota aiškinti ir taikyti Konkurencijos įstatymo nuostatų. Perkančioji organizacija, nusprendusi sudaryti vidaus sandorius, turi pareigą užtikrinti, kad priimtas sprendimas atitiktų Konkurencijos įstatymo 4 straipsnio 2 dalies reikalavimus.
11. Trečiasis suinteresuotas asmuo uždaroji akcinė bendrovė (toliau – ir UAB) „Švaros komanda“ atsiliepime į pareiškėjo skundą (III t., b. l. 2–3) nurodė, kad su juo nesutinka ir prašo skundą atmesti kaip nepagrįstą.
12. Teigė, kad pareiškėjas, sudarydamas Sutartį su kontroliuojama įmone AB „Panevėžio specialus autotransportas“ be konkurencingos procedūros, privilegijavo savo įmonę kitų ūkio subjektų atžvilgiu. Pareiškėjui netaikant konkurencingos paslaugų teikėjo atrinkimo procedūros, pažeidžiamas viešasis interesas, nes Panevėžio miesto atliekų turėtojai priversti mokėti Savivaldybės nustatytą kainą, kuri galimai yra aukštesnė, nei galėtų būti, jeigu paslaugų tiekėjai būtų atrinkti laikantis sąžiningos konkurencijos laisvės principų.
13. Trečiasis suinteresuotas asmuo Savivaldybės administracija atsiliepime į pareiškėjo skundą (III t., b. l. 55–61) prašė jį tenkinti. Savivaldybės administracija atsiliepime pateikė tuos pačius argumentus, kaip ir pareiškėjas.
14. Pareiškėjo atstovas teismo posėdyje prašė grąžinti bylą tirti Tarybai, nes ji neišsamiai ištyrė ginčo aplinkybes. Teigė, kad nėra juridinių ir faktinių galimybių įgyvendinti Nutarimą. AB „Panevėžio specialus autotransportas“ nepertraukiamai teikia pareiškėjui komunalinių atliekų tvarkymo paslaugas nuo 1998 m. Panevėžio mieste nėra kitų subjektų, kurie galėtų teikti komunalinių atliekų tvarkymo paslaugas. Prašė kreiptis į Europos Sąjungos Teisingumo Teismą (toliau – ir ESTT) dėl preliminaraus sprendimo priėmimo, siekiant įvertinti, ar pareiškėjo ir AB „Panevėžio specialus autotransportas“ santykiai patenka į vidaus sandorio santykio apimtį, t. y. ar Savivaldybė, sudarydama Sutartį, pagal kurią AB „Panevėžio specialus autotransportas“ pavesta teikti paslaugas, turėjo vadovautis 1992 m. birželio 18 d. Tarybos direktyvoje „Dėl viešųjų paslaugų pirkimo sutarčių sudarymo tvarkos koordinavimo“ nustatytais reikalavimais ir šioms paslaugoms teikti privalėjo skelbti viešą konkursą.
15. Atsakovo atstovė teismo posėdyje nurodė, kad pareiškėjas neįrodė, jog kiti subjektai negali teikti Panevėžio miestui komunalinių atliekų tvarkymo paslaugų. Manė, kad nagrinėjamoje byloje nėra pagrindo patenkinti pareiškėjo atstovo prašymą kreiptis į ESTT dėl preliminaraus sprendimo priėmimo.
2.  
16. Vilniaus apygardos administracinis teismas 2016 m. rugpjūčio 29 d. sprendimu pareiškėjo skundą atmetė.
17. Teismas pažymėjo, kad Savivaldybės taryba 2003 m. lapkričio 27 d. priėmė sprendimą Nr. 1-10-15, kuriuo patvirtino Panevėžio miesto atliekų tvarkymo taisykles ir pavedė AB „Panevėžio specialus autotransportas“ eksploatuoti ir plėtoti savivaldybės komunalinių atliekų sistemą. Savivaldybės administracija ir AB „Panevėžio specialus autotransportas“ 2007 m. gruodžio 20 d. sudarė sutartį Nr. 224-22-6-38-1238, pagal kurią AB „Panevėžio specialus autotransportas“ įsipareigojo teikti komunalinių atliekų tvarkymo paslaugas. Savivaldybės taryba 2013 m. birželio 27 d. priėmė sprendimą Nr. 1-214, kuriuo paskyrė AB „Panevėžio specialus autotransportas“ Panevėžio miesto komunalinių atliekų tvarkymo sistemos administratoriumi ir pavedė jam iki 2013 m. gruodžio 31 d. parengti naujų Panevėžio miesto atliekų tvarkymo taisyklių projektą. Savivaldybės taryba sprendimu „Dėl komunalinių atliekų surinkimo iš atliekų turėtojų ir tvarkymo tarifų patvirtinimo, savivaldybės tarybos 2009 m. birželio 11 d. sprendimo Nr. 1-34-15 1 punkto pripažinimo netekusiu galios“ patvirtino komunalinių atliekų surinkimo iš atliekų turėtojų ir tvarkymo tarifus. VPT 2014 m. rugsėjo 29 d. raštu Nr. 4S-3208 pritarė vidaus sandorio sudarymui tarp Savivaldybės administracijos ir AB „Panevėžio specialus autotransportas“. Savivaldybės administracija su AB „Panevėžio specialus autotransportas“ 2014 m. gruodžio 11 d. sudarė Sutartį, pagal kurią AB „Panevėžio specialus autotransportas“ įsipareigojo teikti komunalinių atliekų tvarkymo paslaugas.
18. Taryboje 2014 m. vasario 27 d. gautas UAB „Švaros komanda“ skundas, kuriame nurodoma, kad Savivaldybės tarybos 2013 m. birželio 27 d. sprendimas Nr. 1-214 prieštarauja Konkurencijos įstatymo nuostatoms. Taryba 2015 m. liepos 16 d. priėmė nutarimą Nr. 2S-10/2015, kuriame nutarė: 1) pripažinti Sutartį pažeidžiančia Konkurencijos įstatymo 4 straipsnio reikalavimus; 2) įpareigoti Savivaldybę ne vėliau kaip per 3 mėnesius nuo šio nutarimo paskelbimo Konkurencijos tarybos interneto svetainėje www.kt.gov.lt dienos panaikinti Sutartį; 3) įpareigoti Savivaldybę ne vėliau kaip per 14 dienų nuo Sutarties panaikinimo apie tai informuoti Tarybą, pateikiant įvykdymą patvirtinančius įrodymus.
19. Teismas pažymėjo, kad nagrinėjamoje byloje ginčas kilo dėl Tarybos Nutarimo teisėtumo ir pagrįstumo. Pareiškėjas teigė, kad Taryba Nutarimu neteisėtai ir nepagrįstai pripažino, kad Sutartis, kuria Savivaldybės administracija, nerengdama viešojo konkurso, pavedė AB „Panevėžio specialus autotransportas“ Sutartyje nustatyta tvarka teikti komunalinių atliekų tvarkymo paslaugas Savivaldybės teritorijoje, prieštarauja teisė aktų reikalavimams. Nagrinėjamoje byloje spręstina, ar, sudarant Sutartį, nebuvo pažeistos Konkurencijos įstatymo 4 straipsnio nuostatos. Nagrinėjamu atveju aktualios Vietos savivaldos, Atliekų tvarkymo ir Konkurencijos įstatymų nuostatos.
20. Teismas rėmėsi Konkurencijos įstatymo 4 straipsnio 2 dalimi, Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktika (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2015 m. birželio 15 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A-1581-502/2015), Konkurencijos įstatymo 3 straipsnio 7 ir 16 punktais ir pažymėjo, kad nagrinėjamu atveju konkurentais rinkoje laikytini asmenys, kurie Panevėžio mieste gali teikti komunalines paslaugas. Konkurentų buvimą atitinkamoje rinkoje patvirtina tai, kad dėl galimai neteisėtų Savivaldybės veiksmų į Tarybą kreipėsi kita komunalinių atliekų tvarkymo paslaugas teikianti įmonė – UAB „Švaros komanda“.
21. Remdamasis Vietos savivaldos įstatymo (redakcija nuo 2014 m. liepos 12 d. iki 2014 m. gruodžio 31 d.) 6 straipsnio 31 punktu, teismas pažymėjo, kad, kaip skunde nurodė pareiškėjas, Savivaldybė yra atsakinga už komunalinių atliekų sistemų tiekimą bei už tai, kad komunalinės paslaugos būtų teikiamos geros kokybės ir nepertraukiamai. Teismas rėmėsi Vietos savivaldos įstatymo 5 straipsnio 1 dalies 1 punktu, 5 straipsnio 2 dalimi, 8 straipsnio 1 ir 2 dalimis bei 9 straipsnio 1 ir 2 dalimis, Atliekų tvarkymo įstatymo (redakcija nuo 2014 m. spalio 21 d. iki 2014 m. gruodžio 30 d.) 30 straipsnio 11 ir 12 dalimis ir pažymėjo, kad nei Atliekų tvarkymo įstatyme, nei Vietos savivaldos įstatyme nėra imperatyviai įtvirtintas reikalavimas Savivaldybei komunalinių atliekų tvarkymo paslaugas pavesti teikti savo įsteigtai įmonei, tačiau minėtuose teisės aktuose taip pat nėra nustatyta, kad Savivaldybė negali pavesti atliekų tvarkymo paslaugas teikti savo kontroliuojamai įmonei.
22. Byloje nėra ginčo dėl to, kad pareiškėjas pavedė AB „Panevėžio specialus autotransportas“ teikti komunalinių atliekų tvarkymo paslaugas, nerengiant konkurso ar kitų konkurenciją užtikrinančių atrankos procedūrų. Teismas vertino, kad tokiais veiksmais Savivaldybė suteikė išimtines sąlygas vienam ūkio subjektui ir nesudarė konkurencijos sąlygų kitiems galimiems paslaugų teikėjams varžytis dėl teisės teikti komunalinių atliekų naudojimo ir šalinimo paslaugas. Siekiant pateisinti minėtą konkurencijos rinkoje ribojimą, turi būti atsižvelgiama į Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo (toliau – ir Konstitucinis Teismas) 2015 m. kovo 5 d. nutarimą, kuriame konstatuota, kad pavedimas vykdyti komunalinių atliekų tvarkymo veiklą savivaldybės įsteigtai bendrovei galimas tik išskirtiniu atveju – kai kitu būdu būtų neįmanoma užtikrinti šių paslaugų teikimo nepertraukiamumo, geros kokybės ir prieinamumo; reikalavimas atliekų tvarkytojus atrinkti konkurso būdu pagal jų galimybes teikti nepertraukiamas, geros kokybės ir prieinamas paslaugas gali būti nevykdomas tik objektyviai pateisinamu pagrindu. Teismas vertino, kad pareiškėjas, sudaręs Sutartį su AB „Panevėžio specialus autotransportas“, turi pateikti duomenis apie tokio išimtinio atvejo buvimą, dėl kurio konkurencijos ribojimas gali būti pateisinamas.
23. Pareiškėjas skunde nurodė, kad konkurencijos ribojimas šiuo atveju yra pateisinamas, nes, sudarius Sutartį su AB „Panevėžio specialus autotransportas“, buvo užtikrintas viešasis interesas, kad viešosios paslaugos bus teikiamos laiku, nepertraukiamai ir kokybiškai, buvo išvengta laisvosios rinkos rizikų, kurios gali kilti konkurencinėmis sąlygomis sudarius sutartį su privačiu paslaugos teikėju.
24. Nagrinėjamu atveju pareiškėjas nepateikė duomenų, kad, prieš pavesdamas AB „Panevėžio specialus autotransportas“ teikti komunalinių atliekų tvarkymo paslaugas, būtų vertinęs kitų atitinkamoje rinkoje veikiančių ūkio subjektų galimybes užtikrinti šių paslaugų prieinamumą, gerą kokybę ir nepertraukiamumą. Pareiškėjo atstovas teismo posėdyje nurodė, kad Savivaldybės administracija, prieš sudarydama Sutartį, nesiekė gauti informacijos apie kitų ūkio subjektų galimybes teikti komunalinių atliekų tvarkymo paslaugas. Iš bylos duomenų taip pat matyti, kad UAB „Švaros komanda“ 2014 m. vasario 21 d. pateikė raštą Savivaldybės Administracijos direktorei, kuriame informavo apie  UAB „Švaros komanda“ vykdomą komunalinių atliekų tvarkymo veiklą ir prašė su juo sudaryti minėtų paslaugų tiekimo sutartį. Iš Tarybos bylos medžiagos taip pat matyti, kad UAB „Švaros komanda“ teikia mišriųjų komunalinių atliekų surinkimo ir išvežimo paslaugas daliai Panevėžio mieste veikiančių įmonių ir įstaigų. Iš Tarybos 2015 m. liepos 8 d. posėdžio protokolo Nr. 4S-17/2015 matyti, kad AB „Panevėžio specialus autotransportas“ atstovas neginčijo galimybės, kad egzistuoja privatūs subjektai, kurie gali teikti atitinkamas komunalines paslaugas Panevėžio mieste, tačiau nurodė, kad privatūs subjektai gali riboti konkurenciją draudžiamais susitarimais. Pareiškėjas nei skunde, nei teismo posėdyje nepateikė duomenų, kurie pagrįstų, jog komunalinių atliekų tvarkymo paslaugų teikimo sutartį sudarant viešojo konkurso nebūtų užtikrintas viešasis interesas.
25. Pareiškėjas skunde taip pat nurodė, kad AB „Panevėžio specialusis autotransportas“ atliekų tvarkymo paslaugas teikia nuo 1963 m., nesudarius Sutarties su AB „Panevėžio specialus autotransportas“, jos likvidavimo kaštai pareiškėjo biudžetui būtų sunkiai pakeliami. Teismo vertinimu, minėti pareiškėjo argumentai negali pagrįsti veiksmų prieštaravimo Konkurencijos įstatymo 4 straipsnio nuostatoms.
26. Pareiškėjas skunde taip pat teigė, kad Sutarties sudarymui pritarė VPT, Sutartis atitinka Viešųjų pirkimų įstatymo 10 straipsnio 5 dalies nuostatas, todėl nėra pagrindo Sutartį nutraukti. Teismas pažymėjo, kad nagrinėjamoje byloje nėra ginčo dėl to, kad Savivaldybė turi teisę pasinaudoti Viešųjų pirkimų įstatymo 10 straipsnio 5 dalyje įtvirtinta išimtimi ir konkurso neskelbti, jeigu Sutarties sudaryti konkurencinėmis sąlygomis nėra galimybės. Aplinkybė, jog pareiškėjas sudarė vidaus sandorį, vadovaudamasis Viešųjų pirkimų įstatymo nuostatomis, per se (savaime) nereiškia, kad toks sandoris neprieštarauja ir konkurencijos teisei. Nagrinėjamu atveju ginčo dalykas yra ne tai, ar pareiškėjas sudarė Sutartį, vadovaudamasis Viešųjų pirkimų įstatymo 10 straipsnio 5 dalimi, o tai, ar Sutarties sudarymas atitiko Konkurencijos įstatymo nuostatas.
27. Teismas, atsižvelgdamas į susiformavusią teismų praktiką, pažymėjo, kad, Savivaldybė, sudarydama Sutartį, privalėjo įvertinti, ar konkrečiu atveju viešojo konkurso būdu nebuvo įmanoma užtikrinti komunalinių atliekų tvarkymo paslaugų teikimo nepertraukiamumo, geros kokybės ir prieinamumo ir, tik išsamiai ištyrusi ir įvertinusi minėtas aplinkybes, galėjo sudaryti vidaus sandorį. Pareiškėjas nepasinaudojo galimybe konkurencijos neribojančiu būdu organizuoti komunalinių atliekų tvarkymo paslaugų teikimą ir suteikė privilegiją AB „Panevėžio specialus autotransportas“ kitų ūkio subjektų atžvilgiu. Minėtais veiksmais pareiškėjas sudarė iš esmės skirtingas konkurencijos sąlygas atitinkamoje rinkoje galintiems veikti ūkio subjektams, lyginant su AB „Panevėžio specialus autotransportas“, kuris atitinkamas paslaugas teikia išimtinėmis teisėmis. Teismas vertino, kad pareiškėjas, nekonkurencingu būdu paskyręs teikti jam priklausančiai įmonei komunalinių atliekų tvarkymo paslaugas, neužtikrino efektyvios konkurencijos. Teismo vertinimu, atsakovas nenurodė objektyviai pateisinamų pagrindų, išimtinių aplinkybių, dėl kurių pareiškėjui konkurso būdu buvo neįmanoma užtikrinti komunalinių atliekų tvarkymo paslaugų teikimo nepertraukiamumo, geros kokybės ir prieinamumo.
28. Pareiškėjo atstovas teismo posėdyje taip pat pateikė prašymą kreiptis į Europos Sąjungos Teisingumo Teismą dėl preliminaraus nutarimo priėmimo, kadangi byloje kyla klausimas dėl to, ar pareiškėjo ir AB „Panevėžio specialus autotransportas“ santykiai patenka į vidaus sandorio santykio apimtį, ir dėl to, ar pareiškėjas privalėjo skelbi viešą konkursą. Teismas pažymėjo, kad nagrinėjamu atveju nėra ginčo dėl to, ar pareiškėjas turi teisę sudaryti vidaus sandorį. Minėta pareiškėjo teisė pati savaime šiame ginče nėra ginčijama. Nagrinėjamu atveju ginčas kilo dėl to, ar pareiškėjas, sudarydamas vidaus sandorį, laikėsi konkurencijos teisės reikalavimų. Teismas akcentavo, kad Europos Sąjungos teisė nedraudžia valstybėms narėms nacionalinėje teisėje nustatyti griežtesnes procedūras, nei nustatyta Europos Sąjungos teisėje. Teismui nagrinėjamu atveju nekyla abejonių dėl byloje taikytų nacionalinių teisės aktų atitikties Europos Sąjungos teisės aktamsTeismas darė išvadą, kad nagrinėjamoje byloje nėra pagrindo kreiptis į ESTT dėl preliminaraus nutarimo priėmimo.
29. Atsižvelgdamas į nurodytus argumentus, teismas konstatavo, kad Taryba Nutarime pagrįstai nustatė, jog Sutartis sudaryta pažeidžiant Konkurencijos įstatymo 4 straipsnio reikalavimus, ir įpareigojo Savivaldybę ne vėliau kaip per 3 mėnesius nuo Nutarimo paskelbimo Tarybos interneto svetainėje www.kt.gov.lt dienos panaikinti Sutartį, todėl pareiškėjo skundas atmestas kaip nepagrįstas.
    3.  
30. Trečiasis suinteresuotas asmuo AB „Panevėžio specialusis autotransportas“ pateikė apeliacinį skundą (III t., b. l. 86–91), kuriuo prašo pirmosios instancijos teismo sprendimą panaikinti ir priimti naują sprendimą – pareiškėjo skundą tenkinti. Apeliaciniame skunde remiasi tokiais pagrindiniais argumentais:
    1. Pirmosios instancijos teismas nepagrįstai sprendė, jog Sutarties sudarymas be konkurencinės procedūros nėra nulemtas Lietuvos Respublikos įstatymų reikalavimų vykdymo. Remiasi Vietos savivaldos įstatymo 6 straipsnio 1 dalies 31 punktu, 3 straipsnio 8 dalimi, 3 straipsnio 1 ir 5 dalimis, 5 straipsnio 2 dalimi, 4 straipsnio 6 dalimi ir pažymi, kad apibendrinant Vietos savivaldos įstatyme įtvirtintą teisinį reguliavimą: savivaldybė yra atsakinga už tai, kad atliekų tvarkymo viešosios paslaugos būtų teikiamos nuolat, geros kokybės ir būtų prieinamos; atliekų tvarkymo viešąsias paslaugas turi teikti paslaugų teikėjai (savivaldybių įsteigti arba kiti); priimdamos sprendimus, kuriais įgyvendinamos jų funkcijos komunalinių atliekų tvarkymo srityje, savivaldybės privalo paisyti teisėtumo principo, t. y. vadovautis įstatymų ir kitų teisės aktų reikalavimais; šiais reikalavimais savivaldybės privalo vadovautis atrinkdamos atliekų surinkimo ir vežimo viešųjų paslaugų teikėjus. Remdamasis aptartomis Vietos savivaldos įstatymo nuostatomis, Atliekų tvarkymo įstatymo 30 straipsnio 11 ir 12 dalimis, Konkurencijos įstatymo 4 straipsnio 2 dalimi, mano, jog pirmosios instancijos teismas neįvertino, jog kartu aiškinant aukščiau nurodytas Vietos savivaldos įstatymo, Atliekų tvarkymo įstatymo ir Konkurencijos įstatymo nuostatas, darytina išvada, kad nurodytas reglamentavimas įgalina savivaldybes spręsti, kokiu konkrečiai būdu bus organizuojamas atliekų tvarkymas savivaldybėse.
    2. Pirmosios instancijos teismas nepagrįstai nepasisakė dėl Europos Sąjungos (toliau – ir ES) teisės taikymo šioje byloje, ignoruodamas, jog pagal Konstitucinio akto „Dėl Lietuvos Respublikos narystės Europos Sąjungoje“ 2 straipsnį Europos Sąjungos teisės normos yra sudedamoji Lietuvos Respublikos teisinės sistemos dalis. Remiasi Sutarties dėl Europos Sąjungos veikimo (toliau – ir SESV) 106 straipsnio 2 dalimi, 2006 m. gruodžio 12 d. Europos Parlamento ir Tarybos direktyvos 2006/123/EB dėl paslaugų vidaus rinkoje 17 straipsniu ir dėl SESV 106 straipsnio 2 dalies aiškinimo suformuota ESTT praktika (1993 m. gegužės 19 d. sprendimo byloje C-320/91 Baudžiamoji byla prieš Paul Corbeau 14 punktu, 2008 m. liepos 1 d. sprendimo byloje C-49/07  Motosykletistiki Omospondia Ellados NPID (MOTOE) prieš Elliniko Dimosio 44 punktu, 1993 m. gegužės 19 d. sprendimo byloje C-320/91 Paul Corbeau 16 punktu, 2009 m. rugsėjo 10 d. sprendimu byloje C-573/07 Sea Srl prieš Comune di Ponte Nossa), Europos Žmogaus Teisių Teismo (toliau – ir EŽTT) 2012 m. sausio 10 d. sprendimu byloje Di Sarno ir kiti prieš Italiją (peticijos Nr. 30765/08) ir pažymi, kad atliekų tvarkymo teisinis reglamentavimas ir konkurencijos taisyklių ribojimo šioje srityje teisminė praktika, kurią pirmosios instancijos teismas ignoravo, leidžia daryti vienareikšmišką išvadą, jog siekiant užtikrinti viešąjį interesą, kad atliekų surinkimo ir vežimo viešosios paslaugos būtų teikiamos nuolat, geros kokybės ir būtų prieinamos, pagal susidariusią faktinę situaciją Panevėžio miesto savivaldybėje, kurioje jau daugelį metų stabiliai veikia įmonė, kurioje  savivaldybei priklauso 100 procentų akcijų, turinti visą būtiną įrangą, infrastruktūrą patirtį, ir įsteigta būtent šių specializuotų viešųjų paslaugų (atliekų tvarkymo), kurios pagal ESTT praktiką priskiriamos pavojingai ūkinei veiklai, teikimui, savivaldybė teisėtai ir pagrįstai sudarė Sutartį dėl atliekų tvarkymo be konkurencinės procedūros. Be kita ko, įmonė turi  perkančiosios organizacijos statusą, todėl savaime suprantama, kad ji negali dalyvauti viešajame pirkime lygiateisiškomis sąlygomis su kitais dalyviais, kurie šio statuso neturi.
    3. Pirmosios instancijos teismas taip pat neįvertino, kad savo esme monopolinėje rinkoje, kuri yra Savivaldybės teritorijoje ir kokia yra atliekų tvarkymas, iš esmės neįmanoma užtikrinti skaidrios konkurencijos, o šiame viešųjų paslaugų sektoriuje nelikus Savivaldybės kontroliuojamos įmonės, ilgajame laikotarpyje susidarys situacija, kai privačių tiekėjų karteliniais ar kitokiais susitarimais bus ribojama konkurencija ir taip neproporcingai didinama paslaugos kaina vartotojams. Tai akivaizdžiai matyti šilumos tiekimo sektoriuje.
    4. Pastaraisiais metais formuojama teisminė praktika visiškai ignoruoja ir neatsižvelgia, jog savivaldybės, vykdydamos savarankiškąsias funkcijas viešųjų paslaugų teikimo srityje, siekia ne ekonominės ar komercinės naudos, o užtikrina savivaldybės bendruomenės socialinius, sveikatos, aplinkos apsaugos, viešojo intereso poreikius, t. y. šios paslaugos turi būti teikiamos geros kokybės, nepertraukiamai ir turi būti prieinamos netgi ten, kur jų teikimas nėra ekonomiškai naudingas ar netgi nuostolingas ir dažnai negali užtikrinti efektyvaus sąnaudų  paskirstymo, kurio siekia bet koks pelno siekiantis privataus verslo subjektas. Atsižvelgiant į tai, Vietos savivaldos įstatyme savivaldybių savarankiškosioms funkcijoms priskirtas viešųjų paslaugų teikimas negali būti vertinamas vien per ūkinės veiklos efektyvumo ir konkurencingumo kriterijus. Todėl akivaizdu, jog užtikrinti savivaldybėms sprendimų priėmimo laisvę pasirenkant savarankiškųjų funkcijų viešųjų paslaugų teikimo srityje įgyvendinimo būdus ir formas būtina tam, kad savivaldybės galėtų garantuoti šių funkcijų įgyvendinimą priimtinomis sąlygomis, netgi tada ir tose vietose, kur tai daryti ekonomiškai neapsimoka  ir privatus verslas to nedaro dėl veiklos nerentabilumo.
31. Pareiškėjas Panevėžio miesto savivaldybė ir trečiasis suinteresuotas asmuo Panevėžio miesto savivaldybės administracija pateikė apeliacinį skundą (III t., b. l. 94–106), kuriame prašo panaikinti pirmosios instancijos teismo sprendimą ir priimti naują sprendimą – pareiškėjo skundą tenkinti. Apeliaciniame skunde remiasi tokiais pagrindiniais argumentais:
    1. Teismas turėtų kreiptis į Specialiąją teisėjų kolegiją dėl nagrinėjamos bylos rūšinio teismingumo. Sutartis negali būti ginčo administraciniame teisme objektu, nes ji sudaryta ne viešojo administravimo srityje, tarp Savivaldybės ir įmonės susiklosčiusių teisinių santykių pobūdis yra civilinės teisinės, o ne administracinės prigimties. Sutartis nėra individualus ar norminis teisės aktas. Kad galėtų nutraukti Sutartį, Savivaldybė turės kreiptis į bendrosios kompetencijos teismą, taip sukuriamos prielaidos tolimesniems ginčams. Taryba neturi kompetencijos vertinti civilinio sandorio teisėtumo. Kadangi ginčas kilo iš civilinio teisinio santykio, nesvarbu, kad viena šio ginčo šalių yra savivaldybės institucija, šis ginčas turi būti laikomas civiliniu ir nagrinėjamas bendrosios kompetencijos teisme.
    2. Teismas neatskleidė bylos esmės, nes savavališkai nustatė kitokias ginčo ribas, nei nurodė pareiškėjas skunde. Pareiškėjas skunde nurodė, kad konkurencinga procedūra nebuvo atlikta, nes Sutartis sudaryta remiantis Viešųjų pirkimų įstatymo 10 straipsnio 5 dalimi. Teismas neatliko minėtos normos vertinimo, o tik apsiribojo apibendrintomis išvadomis, perrašytomis iš Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo nutarčių, kurių faktinės aplinkybės nesutampa su nagrinėjamos bylos. Teismas neanalizavo pareiškėjo argumentų, jog ESTT jurisprudencija įtvirtina vidaus sandorį, o Lietuvos teismai privalo vadovautis ESTT sprendimais. Pažymi, kad nuo 2010 m. kovo 2 d. įsigaliojusi Viešųjų pirkimų įstatymo 10 straipsnio 5 dalis įtvirtino vidaus sandorio išimtį Lietuvos teisėje. Byloje yra pateiktas Europos Komisijos 2012 m. balandžio 24 d. raštas, kuriame išaiškinta, kada kvietimas dalyvauti konkurse nėra reikalaujamas. Teismas nemotyvavo, kodėl netaikė Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo nutartyje administracinėje byloje Nr. A-858-1491/2011 pateikto išaiškinimo ir suformuotos praktikos dėl vidaus sandorio.
    3. Nesutinka su pirmosios instancijos teismo teiginiu, kad šioje byloje turi būti remiamasi Konstitucinio Teismo 2015 m. kovo 5 d. nutarime ir Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2015 m. birželio 15 d. nutartyje administracinėje byloje Nr. A-1581-502/2015 pateiktais išaiškinimais. Nagrinėjamu atveju Sutartis sudaryta ne Atliekų tvarkymo įstatymo 30 straipsnio 4 dalies (kurios atitikimą Lietuvos Respublikos Konstitucijai bei Konkurencijos įstatymo 4 straipsniui tyrė Konstitucinis Teismas) pagrindu, t. y. Savivaldybė nėra priėmusi teisės akto ar sprendimo pavesti (kaip privalomą užduotį) vykdyti komunalinių atliekų surinkimą ir vežimą į sąvartyną. Sutartis sudaryta 2014 m. gruodžio 11 d., t. y. iki 2015 m. kovo 5 d. Konstitucinio Teismo nutarimo ir Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2015 m. birželio 15 d. nutarties priėmimo.
    4. Mano, jog byloje neturi būti taikomos Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2015 m. birželio 15 d. nutarties administracinėje byloje A-1581-502/2015 nuostatos, kadangi šioje nutartyje pateiktas vidaus sandorio išimties vertinimas kartu su Konkurencijos 4 straipsnyje nustatytu reguliavimu, prieštarauja Lietuvos Respublikos Seimo, kaip įstatymų leidėjo, valiai ir ESTT jurisprudencijai. Laikantis minėtos nutarties išaiškinimų, Viešųjų pirkimų įstatymo 10 straipsnio 5 dalis apskritai prarastų prasmę. Teismas turėtų įvertinti ir aplinkybes, susijusias su tuo, kad šiuo metu galiojanti Viešųjų pirkimų įstatymo 10 straipsnio 5 dalies norma leidžia savivaldybėms sudaryti vidaus sandorį be konkurencingos procedūros organizavimo, nes tik ateityje ketinama įtvirtinti teisės normą, kuri leistų sudarinėti vidaus sandorius nepažeidus Konkurencijos įstatyme numatytos viešojo administravimo subjekto pareigos užtikrinti sąžiningos konkurencijos laisvę. Bylos duomenys patvirtina, kad AB „Panevėžio specialusis autotransportas“ atitiko visus Viešųjų pirkimų įstatymo 10 straipsnio 5 dalyje nustatytus kriterijus.
32. Pareiškėjas Panevėžio miesto savivaldybė ir trečiasis suinteresuotas asmuo Panevėžio miesto savivaldybės administracija pateikė atsiliepimą į trečiojo suinteresuoto asmens apeliacinį skundą (III t., b. l. 115–120), kuriame prašo trečiojo suinteresuoto asmens apeliacinį skundą tenkinti. Atsiliepime nurodo tokius pačius argumentus, kaip ir pateiktame apeliaciniame skunde.
33. Trečiasis suinteresuotas asmuo AB „Panevėžio specialusis autotransportas“ pateikė atsiliepimą į pareiškėjo Panevėžio miesto savivaldybės ir trečiojo suinteresuoto asmens Panevėžio savivaldybės administracijos apeliacinį skundą (III t., b. l. 123–126), kuriame prašo apeliacinį skundą tenkinti. Atsiliepime kartoja pareiškėjo ir trečiojo suinteresuoto asmens pateiktame apeliaciniame skunde išdėstytus argumentus.
34. Atsakovas Lietuvos Respublikos konkurencijos taryba pateikė atsiliepimą į pateiktus apeliacinius skundus (III t., b. l. 130–137), kuriame prašo apeliacinius skundus atmesti, o pirmosios instancijos teismo sprendimą palikti nepakeistą. Atsiliepime remiasi tokiais pagrindiniais argumentais:
    1. Argumentas, kad byla turi būti perduota nagrinėti bendrosios kompetencijos teismui, nepagrįstas, nes nagrinėjamos bylos dalykas yra ne Sutartis. Tiek skunde, tiek ir apeliaciniame skunde skundžiamas Tarybos nutarimas, t. y. viešojo administravimo subjekto priimtas aktas. Taryba vertino ne tai, ar pačiomis Sutarties nuostatomis ribojama konkurencija, tačiau faktą, kokiomis aplinkybėmis Sutartis buvo sudaryta. Todėl nesvarbu, kokios buvo Sutarties nuostatos, pats faktas, kad ji sudaryta be konkurencingos procedūros, pažeidžia Konkurencijos įstatymo 4 straipsnio nuostatas. Mano, jog sprendimu Konkurencijos įstatymo 4 straipsnio prasme galima laikyti ne tik individualius teisės aktus, tačiau ir viešojo administravimo subjektų sudarytas sutartis, kurios gali lemti konkurencijos sąlygų skirtumų atsiradimą, o Taryba turi teisę nustatyti įpareigojimus Savivaldybei tokias sutartis panaikinti. Atsižvelgiant į tai, kad byloje skundžiamas administracinis teisės aktas, mano, jog nėra pagrindo kreiptis į Specialiąją teisėjų kolegiją dėl bylos rūšinio teismingumo.
    2. Teismas teisingai apsibrėžė ginčo ribas ir konstatavo, kad nagrinėjamu atveju ginčo dalykas yra ne tai, ar pareiškėjas sudarė Sutartį, vadovaudamasis Viešųjų pirkimų įstatymo 10 straipsnio 5 dalimi (niekas to neginčija), o tai, ar Sutarties sudarymas atitiko Konkurencijos įstatymo nuostatas. Argumentas, kad teismas be pagrindo nesirėmė ESTT praktika dėl vidaus sandorių, nepagrįstas, nes, kaip buvo minėta, Taryba neginčija fakto, kad teisės aktai numato galimybę sudaryti vidaus sandorį, tačiau ES teisė nedraudžia valstybėms narėms nacionalinėje teisėje nustatyti griežtesnes procedūras, nei numatyta ES teisėje. Šiuo atveju nacionaliniai teisės aktai įpareigojo Savivaldybę prieš sudarant sandorį patikrinti jį ne tik dėl atitikties vidaus sandorio kriterijams, bet ir patikrinti, ar sandoris nepažeis Konkurencijos įstatymo 4 straipsnio reikalavimų. Konstitucinis Teismas yra išaiškinęs, kad pavedimas vykdyti komunalinių atliekų naudojimo ir šalinimo veiklą savivaldybės įsteigtai įmonei yra galimas tik išimtiniu atveju.
    3. Nagrinėjamu atveju nebuvo pagrindo remtis Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo nutartimi administracinėje byloje Nr. A-858-1491/2011, nes nagrinėjamos bylos faktinės aplinkybės skiriasi. Be to, teismų praktika nėra statiška ir ji gali plėtotis, todėl pirmenybė turėtų būti teikiama vėlesnei praktiką vienodinančiai nutarčiai. Dėl argumento, kad teismas rėmėsi vėlesne teismų praktika, nei Sutarties sudarymo data, pažymi, kad Sutarties sudarymo metu galiojo Viešųjų pirkimų įstatymas, numatantis galimybę sudaryti vidaus sandorius, ir Konkurencijos įstatymas, draudžiantis viešojo administravimo subjektams priimti atskirus ūkio subjektus diskriminuojančius ar privilegijuojančius teisės aktus.
    4. Pažymi, kad pareiga laikytis Konkurencijos įstatymo reikalavimų nelaikytina nauju vidaus sandoriams taikytinu reikalavimu, nes ji buvo atskleista teismų praktikoje dar iki Viešųjų pirkimų įstatymo projekto Nr. XIIP-3750 parengimo. Be to, remtis įstatymo projektu apskritai nėra pagrindo, todėl jo nuostatų aiškinimas yra beprasmis.
    5. Priešingai nei nurodoma trečiojo suinteresuoto asmens apeliaciniame skunde, Vietos savivaldos įstatymas neįtvirtina jokių nuostatų, įpareigojančių Savivaldybę pavesti komunalinių atliekų tvarkymo paslaugas teikti savo kontroliuojamai bendrovei. Šiame įstatyme savivaldybėms numatyta diskrecija pavesti teikti viešąsias paslaugas savo įsteigtai bendrovei yra ribojama reikalavimu atsižvelgti į Konkurencijos įstatymo nuostatas. Dėl Atliekų tvarkymo įstatymo nuostatų yra pasisakęs Konstitucinis Teismas, kuris 2015 m. kovo 5 d. nutarime konstatavo, kad savivaldybės pavesti komunalinių atliekų tvarkymo paslaugas savo įsteigtoms įmonėms gali tik išimtiniais atvejais. Atsižvelgdamas į tai, teismas padarė pagrįstą išvadą, kad nei viename iš aptartų teisės aktų nebuvo įtvirtintas reikalavimas, įpareigojantis Savivaldybę pavesti komunalinių atliekų tvarkymo paslaugas teikti savo kontroliuojamai bendrovei.
    6. Teiginys, kad pirmosios instancijos teismas nepagrįstai nepasisakė dėl ES teisės taikymo nagrinėjamoje byloje, nepagrįstas, nes ES teisė nedraudžia nacionalinėje teisėje nustatyti griežtesnes procedūras, nei numatyta ES teisėje. Taigi šiuo atveju teismas neturėjo pagrindo analizuoti ES teisės aktus, dėl kurių turinio nėra ginčo – byloje neginčijama aplinkybė, kad ES teisė leidžia sudaryti vidaus sandorius.

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a:

35. Ši byla apeliacine tvarka nagrinėjama vadovaujantis Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo normomis, galiojančiomis nuo 2016 m. liepos 1 d., nes byla apeliacine tvarka pradėta nagrinėti po to, kai įsigaliojo Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo Nr. VIII-1029 pakeitimo įstatymas.
36. Nagrinėjamoje byloje ginčas kilo dėl Lietuvos Respublikos konkurencijos tarybos 2015 m. liepos 16 d. nutarimo Nr. 2S-10/2015 teisėtumo ir pagrįstumo.
37. Ginčijamame Nutarime pripažinta, kad Sutartis, kuria Savivaldybės administracija, nerengdama viešojo konkurso, pavedė AB „Panevėžio specialus autotransportas“ Sutartyje nustatyta tvarka teikti komunalinių atliekų tvarkymo paslaugas Savivaldybės teritorijoje, prieštarauja teisės aktų reikalavimams.
38. Byloje nustatyta, kad Panevėžio miesto savivaldybės administracija ir AB „Panevėžio specialus autotransportas“ 2014 m. gruodžio 11 d. sudarė komunalinių atliekų tvarkymo Panevėžio mieste paslaugų teikimo sutartį Nr. 22-1437, kuria AB „Panevėžio specialus autotransportas“ įsipareigojo teikti komunalinių atliekų tvarkymo paslaugas. 100 proc. AB „Panevėžio specialus autotransportas“ akcijų nuosavybės teise priklauso Savivaldybei. Taryboje 2014 m. vasario 27 d. gautas UAB „Švaros komanda“ skundas, kuriame nurodoma, kad Savivaldybės tarybos 2013 m. birželio 27 d. sprendimas Nr. 1-214 prieštarauja Konkurencijos įstatymo nuostatoms. Taryba 2015 m. liepos 16 d. priėmė nutarimą Nr. 2S-10/2015, kuriame nutarė: 1) pripažinti Sutartį pažeidžiančia Konkurencijos įstatymo 4 straipsnio reikalavimus; 2) įpareigoti Savivaldybę ne vėliau kaip per 3 mėnesius nuo šio nutarimo paskelbimo Konkurencijos tarybos interneto svetainėje www.kt.gov.lt dienos panaikinti Sutartį; 3) įpareigoti Savivaldybę ne vėliau kaip per 14 dienų nuo Sutarties panaikinimo apie tai informuoti Tarybą, pateikiant įvykdymą patvirtinančius įrodymus.
39. Nagrinėjamoje byloje iš esmės nesutariama dėl vienos aplinkybės – ar Viešųjų pirkimų įstatymo 10 straipsnio 5 dalyje numatyta vidaus sandorio išimtis leidžia nesilaikyti Konkurencijos įstatymo 4 straipsnio reikalavimų.
40. Teisėjų kolegijos vertinimu, šioje byloje būtina vadovautis teisės aiškinimo taisyklėmis, suformuluotomis jau išnagrinėtose analogiškose arba labai panašiose bylose. Pagal Lietuvos Respublikos teismų įstatymo 33 straipsnio 4 dalies bei Konstitucinio Teismo 2007 m. spalio 24 d. nutarimo nuostatas, teismai, priimdami sprendimus atitinkamų kategorijų bylose, yra saistomi savo pačių sukurtų teisės aiškinimo taisyklių, suformuluotų analogiškose ar iš esmės panašiose bylose; teismų praktika atitinkamų kategorijų bylose turi būti keičiama ir naujos teisės aiškinimo taisyklės analogiškose ar iš esmės panašiose bylose gali būti kuriamos tik tais atvejais, kai tai yra neišvengiama ar objektyviai būtina. Pagal nagrinėjamos bylos faktines aplinkybes ir galiojantį teisinį reguliavimą nėra pagrindo kurti naują precedentą ir nukrypti nuo Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo išplėstinės teisėjų kolegijos 2015 m. birželio 15 d. nutartyje (administracinė byla Nr. A-1581-502/2015) suformuotos praktikos dėl savivaldybės teisės pavesti eksploatuoti komunalinių atliekų tvarkymo sistemą savivaldybės įsteigtai bendrovei įgyvendinimo sąlygų. Ši praktika nuosekliai plėtojama kitose tokio pobūdžio bylose (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2015 m. rugsėjo 30 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-923-858/2015, 2016 m. kovo 29 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-347-552/2016, 2017 m. kovo 21 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eA-215-552/2017 ir kt.)
41. Išplėstinė teisėjų kolegija 2015 m. birželio 15 d. nutartyje administracinėje byloje Nr. A-1581-502/2015 pažymėjo, jog Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas ne kartą yra išaiškinęs, kad Konkurencijos įstatymo 4 straipsnio 2 dalies pažeidimas gali būti konstatuojamas, kai nustatoma šių trijų aplinkybių visuma: 1) valstybės valdymo ar savivaldos institucijos teisės aktas ar sprendimas teikia privilegijas arba diskriminuoja atskirus ūkio subjektus ar jų grupes; 2) dėl tokio sprendimo atsiranda ar gali atsirasti konkurencijos sąlygų skirtumų atitinkamoje rinkoje konkuruojantiems ūkio subjektams; 3) skirtingos konkurencijos sąlygos nėra sąlygotos Lietuvos Respublikos įstatymų vykdymu (be kita ko, Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2009 m. birželio 25 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A⁸²²-762/2009, išplėstinės teisėjų kolegijos nutartis 2011 m. kovo 31 d. administracinėje byloje Nr. A⁸²²-2563/2011, Administracinė jurisprudencija Nr. 21, 2011).
42. Išplėstinė teisėjų kolegija nurodė, jog pagal Vietos savivaldos įstatymo 6 straipsnio 31 punktą, komunalinių atliekų tvarkymo sistemų diegimas, antrinių žaliavų surinkimo bei perdirbimo organizavimas ir sąvartynų įrengimas bei eksploatavimas yra savarankiškoji savivaldybių funkcija. Ši funkcija apima ir komunalinių atliekų tvarkymo viešųjų paslaugų teikimo organizavimą, ir tai yra ūkinė veikla Konkurencijos įstatymo prasme. Iš oficialios konstitucinės doktrinos nuostatų išplaukia, kad išimtinės teisės vykdyti ūkinę veiklą atsiranda tuo atveju, kai valstybė (savivaldybė) suteikia įmonei monopolines teises užsiimti tam tikra ekonomine (ūkine) veikla (pvz., Konstitucinio Teismo 1999 m. spalio 6 d., 2004 m. sausio 26 d. nutarimai). Europos Sąjungos teisėje išimtinės teisės apibrėžiamos, kaip teisės, kurias valstybė narė suteikia vienai įmonei bet kuriuo įstatymu ar kitu teisės aktu, paliekant jai teisę teikti tam tikrą paslaugą ar užsiimti tam tikra veikla nurodytoje geografinėje zonoje (2006 m. lapkričio 16 d. Komisijos direktyva 2006/111/EB dėl finansinių santykių tarp valstybių narių ir valstybių įmonių skaidrumo ir dėl finansinio skaidrumo tam tikrose įmonėse). Išimtinių sąlygų vienam ūkio subjektui sudarymas suponuoja ir absoliučius konkurencijos sąlygų skirtumus atitinkamoje rinkoje konkuruojantiems ar galintiems konkuruoti ūkio subjektams. Be to, konkurencija suprantama ne vien tik kaip atitinkamoje rinkoje veikiantys ūkio subjektai (jų skaičius), o kaip tam tikra įtampa tarp rinkos dalyvių, varžantis dėl kuo geresnio klientų poreikių patenkinimo, taip pat atvirumas naujiems rinkos dalyviams. Sąžiningos konkurencijos sąlygomis konkursų ar kitos konkurencingos procedūros dalyviai siūlo savarankiškai nustatytas paslaugų kainas, kurios apskaičiuojamos, atsižvelgiant į tai, jog paslaugos turi būti teikiamos kuo efektyviau už priimtiniausią kainą. Nekonkurencingu būdu parinktų įmonių teikiamų paslaugų kaina ir kokybė nėra veikiama iš konkurencijos kylančios įtampos, todėl paprastai nėra tokia efektyvi (žr. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo išplėstinės teisėjų kolegijos 2015 m. birželio 15 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-1581-502/2015).
43. Nagrinėjamu atveju tai reiškia, kad, neužtikrinus vienodų konkurencijos sąlygų varžytis dėl teisės teikti komunalinių atliekų tvarkymo paslaugas, konkurencija komunalinių atliekų tvarkymo paslaugų rinkoje Panevėžio miesto savivaldybės teritorijoje buvo absoliučiai panaikinta, Sutarties sudarymas suteikė AB „Panevėžio specialus autotransportas“ monopolines teises teikti aptariamas paslaugas, užkertant savivaldybės teritorijoje komunalinių atliekų tvarkymu užsiimti ir kitiems rinkos dalyviams, potencialiai galintiems teikti tokias paslaugas.
44. Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas, vienoje iš administracinių bylų vertindamas savivaldybės tarybos sprendimo pavesti savo įsteigtai įmonei viešųjų teritorijų tvarkymo darbus teisėtumą Konkurencijos įstatymo prasme ir aiškindamas aktualias Vietos savivaldos įstatymo nuostatas (5 str. 2 d., 10 str. 3 d.), yra konstatavęs, kad savivaldybė (vietos savivaldos institucijos, pareigūnai), įgyvendindama teisę pasirinkti, kaip bus teikiamos viešosios paslaugos, privalo užtikrinti, kad sprendimas viešųjų paslaugų teikimo vykdymą pavesti savo įsteigtam paslaugų teikėjui nepažeistų Konstitucijos 46 straipsnio 4 dalyje įtvirtintos sąžiningos konkurencijos laisvės, kurią įstatymo lygmenyje, be kita ko, atspindi ir yra skirtas ją užtikrinti Konkurencijos įstatymo 4 straipsnis. Konstitucinis reikalavimas užtikrinti sąžiningos konkurencijos laisvę negali būti vertinamas, kaip nepagrįstai ribojantis minėtą savivaldybių (vietos savivaldos institucijų) diskreciją. Vietos savivaldos įstatyme ir Konkurencijos įstatyme įtvirtintą teisinį reguliavimą reikia taikyti sistemiškai. Vietos savivaldos įstatymas įtvirtino tik abstrakčią, bendro pobūdžio savivaldybės galimybę pasirinkti keletą skirtingų būdų, kaip bus užtikrinamas viešųjų paslaugų teikimas. Tuo tarpu Konkurencijos įstatymas nustatė šios galimybės įgyvendinimo sąlygas (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2011 m. kovo 31 d. išplėstinės teisėjų kolegijos nutartis administracinėje byloje Nr. A⁸²²-2563/2011, Administracinė jurisprudencija Nr. 21, 2011). Taigi administracinių teismų praktikoje laikomasi požiūrio, kad Vietos savivaldos įstatyme numatyta savivaldybių diskrecija pavesti teikti viešąsias paslaugas savo įsteigtai bendrovei yra ribojama reikalavimu atsižvelgti į Konkurencijos įstatymo nuostatas ir užtikrinti, kad toks pavedimas nepažeistų sąžiningos konkurencijos imperatyvo.
45. Teisėjų kolegija taip pat pažymi, kad sąžiningos konkurencijos pažeidimas gali būti pateisintas, jeigu nustatoma, kad skirtingų konkurencijos sąlygų nebuvo įmanoma išvengti vykdant Lietuvos Respublikos įstatymų reikalavimus. Ši, išimtį iš bendro draudimo viešojo administravimo subjektų sprendimais riboti konkurenciją įtvirtinanti, taisyklė negali būti aiškinama pernelyg plačiai. Dėl sąlygos, susijusios su reikalavimų įtvirtinimu Lietuvos Respublikos įstatymuose, pažymėtina, kad iš Konstitucijos 46 straipsnio, kuriame, be kita ko, nustatyta, jog įstatymas draudžia monopolizuoti gamybą ir rinką, saugo sąžiningos konkurencijos laisvę, taip pat jį aiškinančios Konstitucinio Teismo praktikos nuostatų išplaukia, kad ūkinės veiklos ribojimai gali būti įtvirtinti tik įstatyme (pvz., Konstitucinio Teismo 1999 m. spalio 6 d., 2006 m. gegužės 31 d. nutarimai). Todėl ir Konkurencijos įstatymo 4 straipsnio 2 dalyje numatyta išimtis taikytina tik tais atvejais, kai reikalavimas numatytas Lietuvos Respublikos įstatymuose ar jam prilygstančiuose kituose teisės aktuose.
46. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje laikomasi pozicijos, kad Konkurencijos įstatymo 4 straipsnio 2 dalies nuostata „neįmanoma išvengti vykdant Lietuvos Respublikos įstatymų reikalavimus“ turėtų būti aiškinama, kaip nurodanti atvejus, kai viešojo administravimo subjektas neturi diskrecijos pasirinkti tam tikro elgesio modelio, o priimdamas konkretų sprendimą, paprasčiausiai vykdo iš įstatymo kylantį imperatyvų reikalavimą. Sprendžiant, ar konkrečiu atveju egzistuoja pirmiau aptarta Konkurencijos įstatymo 4 straipsnio 2 dalies sąlyga, turi būti vertinama, ar viešojo administravimo subjektas turėjo diskreciją elgtis tam tikru būdu (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2012 m. gegužės 30 d. sprendimas administracinėje byloje Nr. A⁸⁵⁸-1484/2012, 2016 m. gegužės 13 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A-1469-502/2016, 2017 m. kovo 21 d. nutartis administracinėje byloje Nr. eA-215-552/2017).
47. Nagrinėjamu atveju tai reiškia, kad savivaldybė, norėdama pasiremti Konkurencijos įstatymo 4 straipsnio 2 dalyje numatyta išimtimi, privalo įrodyti, kad, sudarydama Sutartį, ji vykdė konkrečiame Lietuvos Respublikos įstatyme pakankamai aiškiai įtvirtintą reikalavimą (įpareigojimą) pavesti savo įsteigtai bendrovei, įmonei ar organizacijai teikti komunalinių atliekų tvarkymo paslaugas atitinkamoje teritorijoje. Tokių įrodymų atsakovas šioje byloje nepateikė.
48. Teisėjų kolegija pažymi, kad ginčui aktualiu laikotarpiu galiojusi Atliekų tvarkymo įstatymo 30 straipsnio 11 dalis numatė, jog savivaldybė ar savivaldybės pavedimu komunalinių atliekų tvarkymo sistemos administratorius atrenka komunalinių atliekų tvarkymo paslaugą teikiančius atliekų tvarkytojus įstatymų ir kitų teisės aktų nustatyta tvarka. Nei Atliekų tvarkymo įstatymo 30 straipsnyje, nei Vietos savivaldos įstatymo 8 ir 9 straipsniuose nėra imperatyviai įtvirtintas reikalavimas savivaldybei komunalinių atliekų tvarkymo paslaugas pavesti teikti savo įsteigtai įmonei. Pažymėtina, kad ir nurodytoje Viešųjų pirkimų įstatymo 10 straipsnio 5 dalyje, kuria remiasi pareiškėjas, numatyta galimybė esant tam tikroms sąlygoms sudaryti vidaus sandorius nereiškia, kad neturi būti paisoma Konkurencijos įstatymo 4 straipsnyje numatytų konkurencijos apsaugos reikalavimų.
49. Lietuvos Respublikos Konstitucinis Teismas 2015 m. kovo 5 d. nutarime, pasisakydamas dėl savivaldybės teisės pavesti eksploatuoti komunalinių atliekų tvarkymo sistemą savivaldybės įsteigtai bendrovei įgyvendinimo sąlygų, pažymėjo, kad:
    1. Atliekų tvarkymo įstatymo (2002 m. liepos 1 d. redakcija) 30 straipsnio 4 dalies nuostatoje (buvo) nustatytas vienas iš savivaldybių vykdomos komunalinių atliekų tvarkytojų, teikiančių šių atliekų naudojimo ir šalinimo paslaugas, atrankos būdų – pavedimas (kaip privalomą užduotį) vykdyti šią veiklą savivaldybės įsteigtai bendrovei arba kelių savivaldybių įsteigtai atliekų tvarkymo įstaigai, įmonei ar organizacijai; kitas šių paslaugų teikėjų atrankos būdas – konkursas;
    2. savivaldybės, pasirinkdamos komunalinių atliekų naudojimo ir šalinimo paslaugų teikėjų atrankos būdą, turėjo vadovautis įstatymų ir kitų teisės aktų reikalavimais, inter alia privalėjo užtikrinti sąžiningos konkurencijos laisvę, atliekų naudojimo ir šalinimo viešųjų paslaugų teikimo nepertraukiamumą, gerą kokybę ir prieinamumą;
    3. pavedimas (kaip privalomą užduotį) vykdyti komunalinių atliekų naudojimo ir šalinimo veiklą savivaldybės įsteigtai bendrovei arba kelių savivaldybių įsteigtai atliekų tvarkymo įstaigai, įmonei ar organizacijai buvo galimas tik tokiu atveju, kai tokiu pavedimu šiai bendrovei, įstaigai, įmonei ar organizacijai neteikta privilegijų, nediskriminuoti kiti šioje rinkoje veikiantys ūkio subjektai, užtikrintas atliekų naudojimo ir šalinimo viešųjų paslaugų teikimo nepertraukiamumas, gera kokybė ir prieinamumas;
    4. toks pavedimas (buvo) galimas tik išskirtiniu atveju – kai kitu (šių paslaugų teikėjų konkurso) būdu būtų neįmanoma užtikrinti atliekų naudojimo ir šalinimo viešųjų paslaugų teikimo nepertraukiamumo, geros kokybės ir prieinamumo;
    5. reikalavimas atliekų tvarkytojus atrinkti konkurso būdu pagal jų galimybes teikti nepertraukiamas, geros kokybės ir prieinamas paslaugas gali būti nevykdomas tik objektyviai pateisinamu pagrindu; tokiu pagrindu nelaikytina vien tai, kad savivaldybė yra įsteigusi ūkio subjektą, veikiantį atliekų tvarkymo srityje;
    6. įstatymų leidėjas privalo nustatyti tokį atliekų tvarkymo organizavimo teisinį reguliavimą, kad savivaldybės šioje srityje užtikrintų sąžiningos konkurencijos laisvę (inter alia kad atliekų tvarkymo rinka nebūtų monopolizuota, nebūtų paneigtas šios rinkos dalyvių lygiateisiškumas), taip pat vartotojų teisių, žmonių sveikatos ir aplinkos apsaugą (inter alia kad būtų užtikrintas atliekų tvarkymo paslaugų prieinamumas, teikimo nepertraukiamumas ir gera kokybė).
50. Nagrinėjamu atveju byloje nėra nustatyta jokių aplinkybių, kad sprendimas pavesti teikti viešąsias paslaugas būtent AB „Panevėžio specialus autotransportas“ buvo objektyviai būtinas (pvz., kilus realiai grėsmei šių paslaugų teikimo nepertraukiamumui, kokybei ir prieinamumui). Pareiškėjas nepateikė duomenų, kad, prieš pavesdamas AB „Panevėžio specialus autotransportas“ teikti aptariamas viešąsias paslaugas, būtų bet kokiu būdu vertinęs kitų atitinkamoje rinkoje veikiančių ūkio subjektų galimybes užtikrinti šių paslaugų prieinamumą, gerą kokybę ir nepertraukiamumą. Iš Tarybos 2015 m. liepos 8 d. posėdžio protokolo Nr. 4S-17/2015 matyti, kad AB „Panevėžio specialus autotransportas“ atstovas neginčijo galimybės, kad egzistuoja privatūs subjektai, kurie gali teikti atitinkamas komunalines paslaugas Panevėžio mieste, tačiau nurodė, kad privatūs subjektai gali riboti konkurenciją draudžiamais susitarimais. Apibendrindama tai, kas išdėstyta, teisėjų kolegija daro išvadą, kad Sutarties sudarymas nebuvo nulemtas Konkurencijos įstatymo 4 straipsnio 2 dalyje įtvirtinta išimtimi.
51. Pareiškėjo argumentas, kad ir iki Sutarties sudarymo AB „Panevėžio specialus autotransportas“ teikė aptariamas viešąsias paslaugas, nesudaro pagrindo pareiškėjui nepaisyti Konkurencijos įstatymo nuostatų. Pareiškėjo argumentas, kad Viešųjų pirkimų tarnyba leido sudaryti vidaus sandorį ir tuo patvirtino jo teisėtumą, atmestinas kaip nepagrįstas, nes Viešųjų pirkimų tarnyba nėra tas subjektas, kuris vertina sandorio įtaką konkurencijai bei jo pasekmes rinkai. Toks leidimas nepaneigia Savivaldybės pareigos užtikrinti sąžiningą konkurenciją, pačiai įsitikinti ir įvertinti, kad vidaus sandorio sudarymas nepažeis Konkurencijos įstatymo reikalavimų. Neatsižvelgusi į tai, kad tokių paslaugų teikimo rinkoje gali vykti konkurencija ir neįvertinusi galimybės konkurencijos neribojančiu būdu organizuoti komunalinių atliekų tvarkymo paslaugų teikimą, Savivaldybė suteikė privilegiją AB „Panevėžio specialus autotransportas“ kitų ūkio subjektų atžvilgiu ir tuo sudarė iš esmės skirtingas konkurencijos sąlygas atitinkamoje rinkoje galintiems veikti ūkio subjektams lyginant su AB „Panevėžio specialus autotransportas“, kuris atitinkamas paslaugas teikia išimtinėmis teisėmis.
52. Pareiškėjo ir trečiojo suinteresuoto asmens apeliacinio skundo argumentas, kad teismas turėtų kreiptis į Specialiąją teisėjų kolegiją dėl nagrinėjamos bylos rūšinio teismingumo, nepagrįstas, nes nagrinėjamos bylos dalykas yra ne Sutarties, o viešojo administravimo subjekto, t. y. Tarybos, priimto Nutarimo teisėtumas ir pagrįstumas.
53. Atsižvelgdama į tai, kas išdėstyta, teisėjų kolegija pažymi, jog pirmosios instancijos teismas padarė pagrįstą išvadą, kad Sutartis pažeidžia Konkurencijos įstatymo 4 straipsnio reikalavimus, todėl Taryba pagrįstai įpareigojo Savivaldybę Sutartį panaikinti. Apibendrindama išdėstytus argumentus ir iš esmės pritardama Vilniaus apygardos administracinio teismo sprendime išdėstytiems motyvams, šią bylą tikrinanti teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas priėmė teisėtą bei pagrįstą sprendimą, kurį keisti ar naikinti pagrindų nenustatyta. Todėl skundžiamas pirmosios instancijos teismo sprendimas paliekamas nepakeistas, o apeliaciniai skundai atmetami.

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 144 straipsnio  1 dalies 1 punktu, teisėjų kolegija

n u t a r i a:

Pareiškėjo Panevėžio miesto savivaldybės ir trečiojo suinteresuoto asmens Panevėžio miesto savivaldybės administracijos apeliacinį skundą atmesti. Trečiojo suinteresuoto asmens akcinės bendrovės „Panevėžio specialus autotransportas“ apeliacinį skundą atmesti.

Vilniaus apygardos administracinio teismo 2016 m. rugpjūčio 29 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai

Arūnas Dirvonas

Veslava Ruskan

Arūnas Sutkevičius